Kai šauna į galvą drąsi mintis – dalyvauti dviejų dienų valčių žygyje apiplaukiant visą Daugų ežero pakrantę (40 km), o į kelionę leistis pavyksta prikalbinti tik draugę su jos kišeniniu šuneliu, aplinkiniai laido replikas: gal 5 km ir nuplauksite, grįšite be rankyčių ir kojyčių, gal jūs motoriuką įsimeskite.

Skaitau žygio aprašymą, ten parašyta „žygis sunkus, bet įveikiamas net vidutiniškai fiziškai pasiruošusiems ir motyvuotiems žmonėms, turintiems bent bazinius valties irklavimo įgūdžius.
Sunku nuspręsti, ar turime tuos bazinius įgūdžius… vyriškų pečių tikrai neturime, tačiau noras patirti autentiškus įspūdžius nugali ir mes pasiryžtame.žygis sunkus, bet įveikiamas net vidutiniškai fiziškai pasiruošusiems ir motyvuotiems žmonėms, turintiems bent bazinius valties irklavimo įgūdžius.

Atvykus į vietą susipažįstame su plaukiančiaisiais ir valtimis, o jų pirmas vaizdas nedžiugino – atrodė kokios tai senoviškos – medinės ir sunkios, viena visai paskendusi. Žygio vadovas Robertas Ožalinskas dalindamas semtuvėlius dar pajuokavo, kad gaila, bet šiais metais su „Titaniku“ (ta paskendusia) neplauksime, nes užteks ir mažiau kiaurų valčių.
Ir tikrai, mums paskirtoje valtyje yra šiek tiek vandens, bet ji mums pasirodo labai graži: lentos lygiai suleistos, galai su apvalintais užrietimais, suoliukai su dailiais išpjovimais, tamsiai rudos spalvos ir pavadinimu „Lydekynė“.
Pasirodo, kad Robertas yra skulptorius, valtis – jo paties daryta, daugietiško stiliaus. Ją buvo smagu irkluoti ir nelabai patyrusioms moteriškėms, nes viskas čia yra paskaičiuota centimetro tikslumu, tad irkluoti netaisyklingai tiesiog neišeina, o po žygio neskaudėjo nei rankų nei nugaros. Na, bet teisybės dėlei reikia pripažinti, kad žygio komandai tekdavo mūsų ir palaukti.

Žygį pradėjome Robertui pučiant, taip pat savo rankomis pagamintą, medžioklės ragą.

Pagrindinis žygio tikslas – plaukiant aplankyti įdomiausias Daugų ežero pakrantėje esančias istorines, mitologines ir geografines lankytinas vietas.

Daugų ežeras išsiskiria dydžiu ir neįprasta H raidės forma. Pasak vadovo, 1928 m. ežero vanduo buvo dirbtinai nuleistas, nes kažkam norėjosi padidinti savo turimus žemės plotus. Iki nuleidimo jis buvo priskiriamas prie didžiausių Lietuvos ežerų. Vandens nuleidimas stipriai pakenkė ežero gyvūnijai ir augalijai, bet ir dabar ežeras išlieka nepaprastai žuvingas. Kelionės metu dalyviai sočiai prisižvejojo žuvienei ir netgi pasisekė pamatyti tikrą raudžių antpuolį – kai didelis žuvų būrys plaukia tarp meldų, o atrodo, kad ten bėga didelis žvėris.

Gausūs ežero turtai žmones traukė nuo seno, todėl čia gausu istorinių vietų: beveik nuplautas piliakalnis, nuostabaus grožio alkakalnis (aukakalnis), akmens amžiaus gyvenvietė, net trys įspūdingi mitologiniai akmenys.
Įdomi ir tarpukario istorija – nuo 1914 m. čia klebonavo Vladas Mironas – Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras, Ministras pirmininkas (1938–1939 m.). Robertas pasakojo, kad 1917 m. čia buvo padėti Lietuvos nepriklausomybės pagrindai. V. Mironas, A. Smetona ir S. Smetonienė buvo susitikę su vokiečių atstovu – kaizerio patikėtiniu dr. Zimmerle. Jie valtimi naktį plaukė į Daugų ežerą ir ten įtikino jį dėl Lietuvos savivaldos pagrįstumo (daugiau apie tai čia).
Vėliau V. Mironui už nuopelnus buvo padovanotas nugyventas dvaras ant ežero kranto, kurį jis atgaivino ir visaip puoselėjo.

Labiausiai kelia pagarbą, kad žygio organizatoriams taip rūpi jų karštas – patys išskobė luotą pagal Geležies amžiaus pavyzdį, kurį irkluoti smagiau nei irklentę. Melduose apgyvendino pagonišką žvejų dievą (Roberto sukurta mitologija dvelkianti medinė skulptūra).
Rūpinasi lankytinais objektais: pastatė jų pavadinimus žyminčias lenteles, renka informaciją, rūpinasi, kad būtų įtraukti į kultūros vertybių registrą. Tačiau Alytaus rajono savivaldybės rūpesčio šiems lankytiniems objektams akivaizdžiai trūksta: nėra jokių lentelių su aprašymais ir net nuorodų ar ženklų kaip tuos objektus surasti. Prie mitologinių akmenų turėjome brautis per dilgeles, dagius ir gervuoges. Šokiravo ir tai, kad V. Mirono dvaro praktiškai jau ir žymės nelikę – vietoje dvaro auga krūmynas.

„Ir tai yra kitas mūsų žygio tikslas – plaukdami ir lankydami šias vietas, atkreipiame tiek valdžios, tiek ir vietos gyventojų dėmesį, todėl jaučiame, kad situacija gerėja – sulaukiame didelio bendruomenės palaikymo“, – nenusivilia R. Ožalinskas.

„Taip pat mums rūpi didinti žmonių sąmoningumą gamtos atžvilgiu – turizmas medinėmis valtimis yra draugiškesnis aplinkai, nes čia nenaudojamas nei kuras, nei plastikas.“

Nors pasiryžti žygiui buvo nelengva dėl baimės, kad bus fiziškai per sunku, tikrai visapusiškai išlošėme. Tokios patirtys kaip: bendražygių pagalba patempiant mūsų valtį, kai dėl bangų ir vėjo buvo sunku; baisinė liūtis viduryje ežero; pirtinimasis su drabužiais, nes esi permirkęs; bendras žuvienės-grybienės pagal daugiečių receptą gaminimas; naktinis pasiplaukiojimas mėnesienoje; gitara ir partizaniškų dainų dainavimas naktį prie laužo – sunkiai atkartojami kelionės įspūdžiai. Labai tikiuosi, kad organizatoriai Robertas Ožalinskas bei Giedrius Rusinas kitais metais organizuos šeštąjį irklinių valčių žygį ir kažkas bus kitaip, bet vėl bus smagu. Tad laukime ir sekime naujienas kultūros klubo „Kitaip“ facebook paskyroje.

« ‹ of 2 › »