Vasario 16d., Korp! “Neo-Lithuania” šventė Lietuvos Nepriklausomybės dieną. Šia proga mes pakalbinome Seimo narį, Lietuvos karo istoriką prof. dr. Valdą Rakutį.

Sakome, kad Lietuva sena valstybė, skaičiuojanti šimtus metų, bet dažnai  žmonės, o ypač bičiuliai užsienyje, klausia, kiek laiko gyvuoja Lietuva, kiek valstybei metų? Tarp istorikų, kaip ir istorijų skaitytojų dažnai nuomonės išsiskiria. Vieni tvirtina, kad Lietuvos valstybė egzistuoja nuo XII a., kiti sako, kad nuo Mindaugo karūnavimo, Vytauto užkariavimų, 1918m. vasario 16 d. ar net 1990 m. kovo 11 d., bet kaip yra iš tikrųjų?

Mes esame tauta, kuri gyvename čia labai seniai, bet tikslios pradžios mes neturime. Tą rodo ir mūsų piliakalniai, archeologiniai kasinėjimai. Likusiam pasauliui mes buvome neįdomūs tol, kol neįvykdėme svarbių žygdarbių ar kitų veiksmų, kurie turėtų didesnės įtakos istorijai. Mes neturime pakankamai istorinių šaltinių ar archeologinių radinių, kad galėtume patvirtinti, jog Lietuvos valstybė susikūrė anksčiau.

Pirmieji dokumentiniai šaltiniai apie Lietuvą buvo parašyti XI a. pradžioje. Lietuva gyvuoja ilgai, bet keitėsi jos samprata/pavadinimas: 1253 m. liepos 6 d. karūnavus Mindaugą, mes tapome Lietuvos karalyste.  Lietuvos krikšto metu, kai Vytautas ir Jogaila sudarė vasalinius santykius su Lenkija, Lietuva tapo Didžiąja Kunigaikštyste. Iki tol mes vadinomės Lietuva. Didžiosios Kunigaikštystės statusas atsirado tada, kai mes labiau suartėjome su Vakarų Europa.

1918 m. vasario 16 d. mes tapome Lietuvos Respublika. 1990 m. kovo 11 d. atkūrėme Lietuvos Respubliką. Kai kurie Naujųjų ir Naujausių laikų istorikai iki šių dienų nesutaria, ar 1990 m. kovo 11 d. atkūrėme 1918 m. vasario 16 d. valstybę, ar sukūrėme dar vieną, naują Lietuvos valstybę. Aš manau, mes niekada neturėsime vieningos nuomonės, kada ir kaip susikūrė Lietuvos valstybė, bet mes nepakeisime fakto, kad lietuvių tauta seniai įsikūrusi Lietuvoje.

Daugelis žmonių sako, kad šiais laikais lietuviams trūksta patriotizmo, todėl mūsų visuomenė nėra vieninga. Tai sukelia emigracijos, demografijos ir kartais ekonominių problemų. Kokia jūsų nuomonė apie tai? Kaip patriotiškumą praeityje suvokė mūsų protėviai?

XV a. atsirado legenda, kad į Lietuvą atsikėlė romėnų kunigaikštis Palemonas su 500 vyrų ir įkūrė Lietuvos valstybę. Iki pat XVII a. vidurio ši legenda buvo idealizuojama. Lietuvių valstybingumo suvokimas skelbė, kad mes esame kilę iš Romos. Dėl to mūsų protėviai stengėsi išlaikyti Romos santvarką: lotynų kalbą, išlaikyti parlamentinį Romos valdymo stilių (Didysis kunigaikštis neturėjo absoliučios galios, dalį valdžios turėjo bajorų seimas). Tai įpūtė mums ir patriotizmo. Ši valstybingumo idėja egzistavo iki pat Liublino unijos pasirašytos 1569 metais.

XVI a. sudarius Liublino uniją su Lenkija, joje akcentuota, kad esame tarp lygių – lygūs, tarp laisvų – laisvi. Taip atsirado Abiejų Tautų Respublikos samprata. Deja, vėliau mes atsisakėme šio suvokimo, todėl atidavėme save lenkams. Mūsų kilmingųjų luomas pradėjo lenkėti, o mes praradome savo valstybingumo idėją.

XVI a. Lietuva buvo daugiatautė valstybė su skirtingomis kalbomis. Valdiška, kanceliarinė kalba buvo rusėnų. Tačiau pamažu stiprėjo lenkų kalbos įtaka. Lietuviai nekalbėjo gryna lenkų kalba, dažnai įmaišydavo lotyniškų žodžių (tai atskleidžia lietuvių kilmės iš romėnų legendos svarbą ir įsitvirtinimą). Tais laikais, lenkų-lotynų kalba buvo pagrindinė, vartojama dažniausiai.

Mes dar bandėme atkurti savo valstybę, bet mums nepavyko ištrūkti iš lenkų įtakos. Tautos ir kalbos maišėsi tarpusavyje. Taip kūrėsi nauja Lietuva, kurią suvokėme kaip Respubliką su Seimu. Ši valstybės idėja gyvuoja iki šių dienų (taip pat ir Lenkijoje), todėl mes galime matyti, kokią didžiulę reikšmę tai turėjo mūsų protėviams. Mano nuomone, dabar mes esame ir respublika, ir monarchija. Jeigu man reikėtų rinktis, kokia valdymo forma Lietuva turėtų vadovautis, tai pasirinkčiau Konstitucinę monarchiją.

Vasario 16 d. aktas turėjo neabejotinai vienas svarbiausių įvykių Lietuvos istorijoje. Šio akto dėka, mes ne tik atkūrėme Lietuvos nepriklausomybę, bet taip pat pamatus sudėjome ir šių laikų Lietuvos Respublikai. Ar galite mums papasakoti, kaip iki Vasario 16 d. akto vystėsi Lietuvos valstybingumo idėja?

1863 m. sukilimo metu lenkų ir žydų tauta patyrė didelį smūgį Lietuvos istorijoje. Prieš sukilimą šias dvi tautas Lietuva laikė savo kultūros, istorijos ir valstybingumo dalimi, o vėliau nuo jų pradėjome atsiskirti. XIX a. Lenkija turėjo autonomiją Rusijos imperijos sudėtyje, o žydai pradėjo kurti savo valstybę. Lietuva, kaip viena iš Rusijos imperijos tautų, galvojo apie autonomiją, kuri niekuomet nesugrius. Tuo metu mūsų tikslas buvo gauti autonomiją, kad galėtume sukurti savarankišką tautą Rusijos imperijos sudėtyje.

XX a. pradžioje imperatorius Nikolajus II pralaimėjo Rusijos-Japonijos karą. Rusai labai nekenčia pralaimėjimo kare. Tais laikais, Japonija buvo suvokiama kaip silpna, neišprususi, atsilikusi ir neišsilavinusi tauta su silpna kariuomene, todėl tai dar labiau pažemino rusus. Rusai pradėjo permainas imperijoje, todėl 1905 m. susirinkęs Didysis Vilniaus Seimas tikėjosi, kad Rusija taps imperija susidedanti iš autonominių tautų. Deja, Lietuvos prašymas gauti autonomiją nebuvo išgirstas.

Tačiau nuo šio laiko Lietuva turėjo kelias valstybingumo vizijas. Pirmojo Pasaulinio karo metais Rusija patyrė pralaimėjimų. Tai palietė ir Lietuvą bei aplinkinius regionus. Šiuo metu pradėjo vystytis naujos Lenkijos ir Baltarusijos valstybės, o 1915 m. Vokietijos imperija įkūrė Oberostą su sostine Kaune, o vėliau – Vilniuje. Tai reikšmingas etapas Lietuvos valstybingumui, nes atsirado galimybių gauti taip trokštamą autonomiją.

Pirmajam pasauliniui karui einant į pabaigą, Vokietija žinojo, kad karas jau pralaimėtas, todėl ieškojo preteksto prisijungti užimtas teritorijas prie Vokietijos. Ieškota tautų, kurios savanoriškai norėjo prisijungti prie Vokietijos imperijos. Tokių buvo 3 – Lenkija, Lietuva ir žydai. Žydus jie atmetė, o Lenkija turėjo nepriklausomos valstybės viziją. Lietuva norėjo prisijungti prie Vokietijos, kadangi mes turėjome galimybę gauti politinę, ekonominę ir karinę paramą iš stiprios valstybės. Lietuva turėjo vienintelę sąlygą – sukurti savo vadovybę, kuri paprašytų prisijungti prie Vokietijos. Kai kuriems lietuviams ši idėja buvo palanki, kadangi mes nesame turėję savo vyriausybės. 1917 m. rugsėjį lietuviai iš įvairių gubernijų susirinko į Vilniaus konferenciją, kurios metu išrinkta Lietuvos Taryba, turėjusi ginti Lietuvos interesus ir jos žmones. Vokietija nekreipė dėmesio į Lietuvos Tarybą. Tai paskatino 1917 m. gruodžio 11 d. akto atsiradimą. Šis aktas skelbė, jog atkuriama nepriklausoma Lietuvos valstybė, susaistyta glaudžiais ekonominiais ir kariniais ryšiais su Vokietija. Tačiau šis priimtas aktas ir jame deklaruota valstybingumo idėja patiko ne visiems – iš Tarybos pasitraukė 4 nariai.

1917 m. gruodį vykstant taikos deryboms Brestoje, Lietuviai iškeliavo su gruodžio aktu. Niekas į šį aktą nekreipė dėmesio. Tuo metu gimė 1918 m. vasario 16 nepriklausomybės akto idėja. Vokiečiai darė viską, kad Vasario 16 d. akto deklaracija neturėtų jokios galios: stengėsi panaikinti Lietuvos spaudą, grasino okupacija, plėšė ir išnaudojo vietinius gyventojus. Vasario 16 d. pasirašytas Nepriklausomybės aktas pilnai įgyvendintas tik 1918 m. kovo 23 d., kai Vokietijos kaizeris Vilhelmas pripažino Lietuvos nepriklausomybę. Vasario 16 d. aktas buvo, yra ir bus labai svarbus.

Lietuviams pasirašius 1918 m. vasario 16 d. aktą, Lietuvos Taryboje kilo nesutarimų dėl Lietuvos valstybės santvarkos. Vieni teigė, kad mes turėtume būti monarchinė valstybė su vienu valdovu, o kiti – demokratiška Respublika. Gal galite pakomentuoti šiuos nesutarimus ir laikotarpio sudėtingumą?

Demokratijai reikalingas tautos brandumas. Nebrandi tauta gali išrinkti tuos atstovus, kurie neatstovautų tautos interesams. Tuo metu, didžioji Lietuvos gyventojų dalis buvo neraštingi kaimiečiai – ar jie tikrai galėtų išrinkti brandžią valdžią, kuri atstovautų Lietuvos interesui? Todėl buvo pasiūlymas išrinkti vieną valdovą, o vėliau, tautai subrendus ir išsilavinus, mes taptume demokratiška Respublika. Kairieji tvirtai tikėjo, kad lietuviai sugebės išrinkti tinkamus žmones, o monarchas bus svetimas. Be to baimintasi, kad svetimtautis monarchas gali parduoti Lietuvą užsienio valstybių interesams. Vis dėlto 1920 m. buvo surengti rinkimai į Steigiamąjį Seimą,  kuris proklamavo demokratinei santvarkai ir paskelbė Lietuvą demokratine Respublika. Mano nuomone, šios baimės buvo pagrįstos abiejų pusių. Iš istorijos mes žinome, kad buvo teisūs tiek vieni, tiek kiti.

Šiuo metu aktualus Lietuvos valstybės vėliavos klausimas. Kai kurie politikai iškėlė istorinės Lietuvos vėliavos – Vyčio klausimą. Kurią pusę palaikytumėte Jūs? Ir ar galite papasakoti šiandieninės Lietuvos vėliavos atsiradimo istoriją? Ar vėliavos klausimas buvo atsitiktinis? Kodėl tais laikais mes pasirinkome trispalvę, o ne istorinę vėliavą?

Vėliavos klausimas nebuvo atsitiktinis. Valstybės kūrėjai norėjo naujos valstybės. Naujai valstybei reikėjo ir naujos vėliavos. Senoji Lietuvos vėliava, Vytis, būtų įpūtęs oro senąjai LDK dvasiai. Tuo metu Lietuva buvo skirstoma į dvi dalis: dvarų Lietuva (sulenkėjusi bajorija) su kaimiška Lietuva (skurdesni kaimiečiai). Jie bijojo, kad dvarų Lietuva norės suartėti su Lenkija ir sukurti bendrą valstybę. Dėl šios priežasties buvo pasirinktas toks  kelias.

Tai buvo revoliucingas laikotarpis Lietuvos istorijoje. Ekonominė revoliucija – savanoriams buvo pasiūlyta žemė (seniau žemę turėjo tik sulenkėję bajorai) ir pragyvenimo šaltinis paprastiems valstiečiams. Kitas revoliucijos požymis – Vilnius. Tuo metu Vilnius buvo lenkiškas miestas, bet mes grindėme teises į Vilnių, kadangi XIII a. jį pastatė ir čia sostinę įkūrė Gediminas.

Mano nuomone, šiais laikais mes esame labiau LDK Lietuva nei Respublika. LDK laikais trūko patriotizmo, ir, deja, jo trūksta šiais laikais. Kaip ir LDK laikais, dabar mes nusprendėme nebelenkti nugaros kitiems, o turėti savo nepriklausomą valstybę. Mūsų istorija parodė, kad kuo labiau daugiatautė mūsų valstybė, tuo aktualesnis ir darosi Vyčio vėliavos klausimas.

Patriotizmo klausimas šiais laikais darosi vis labiau aktualesnis. Daug kas sako, kad šių dienų lietuviai nebeturi patriotiškumo jausmo. Kokia jūsų nuomonė apie tai? Ką apie patriotiškumą manė mūsų proseneliai ir seneliai? Kaip jie suprato patriotiškumą?

Manau, kad mes užmiršome, ką reiškia žodis idealizmas. Šiais laikais mums trūksta idealizmo. Idealizmas buvo labai stiprus tarpukario Lietuvoje. Tais laikais, lietuvių tauta turėjo tarnauti rusams, vokiečiams, lenkams, o staiga – išsikovojome nepriklausomybę. Mūsų tauta pagaliau tapo laisva. Paskelbus nepriklausomybę, iš vergų tapome laisvi. Mes galėjome būti laisvi, rinktis savo kelią, būti kuo nors. Visi tai suvokė. Tai buvo tikras stebuklas, kadangi didžioji Lietuvos gyventojų dalis buvo kaimiečiai, kurie mažai ką suprato apie valstybę ir valstybingumą.

Tais laikais mes gyvenome iš žemės ūkio, statėme universitetus, siuntėme savo studentus į užsienį ir jie sugrįždavo toliau statyti savo valstybę. Mes darėme viską, kad šviestume savo tautą ir skatintume spartesnį ekonomikos augimą. Tais laikais mes turėjome intensyviai ginti savo valstybę, nes mus galėjo okupuoti lenkai, rusai arba vokiečiai. Visi stengėsi mokytis, šviestis, kiek galėdami dirbo Lietuvos naudai, ruošėsi karui. Lietuvos visuomenė vieningai mobilizavosi. Deja, šiais laikais idealizmas yra nukonkuruotas materializmo. Idealizmas paskatino karą. Dabar, materialistiniame pasaulyje, mes nebeturime poreikio ruoštis karui ir mobilizuotis, todėl nyksta visuomenės vieningumas ir patriotiškumo jausmas. Kaip voras pagavęs musę suriša ją savo tinklais ir įgelia jai nuodų, mums reikia, kad kas nors įskiepytų patriotiškumo jausmą mūsų visuomenei. Tai gali padaryti kiekvienas iš mūsų. Tai daro ir „Neo-Lithuania“ korporacija. Mano nuomone, dabar mums reikia daugiau tokių patriotiškų žmonių ir organizacijų kaip „Neo-Lithuania“. Dar kartą sveikinu jus su Vasario 16 d. ir ačiū už pakvietimą.

Tekstą užrašė jun! Erikas Meškonis